Būtis ir tikėjimas

Žinios

Visos induizmo pakraipos remiasi Vedomis – mokslinėmis žiniomis apie Dievą, sielą ir pasaulį. Žodis „Veda“ kilęs iš Sanskrito veiksmažodžio vid – pažinti. „Veda“ reiškia žinios. Kruopščiai studijuodami Vedas, pamatysime, kad jos nukreiptos į vienos priežasties, kuri pagrindžia visą egzistenciją, ieškojimą ir tyrimą. Tai, kas yra visos egzistencijos ar realybės priežastis gali būti pavadinta Absoliučia realybe arba Absoliučia tiesa.

(Muṇḍaka Upaniṣad 1.3) – Pažinus Absoliučią Tiesą, automatiškai pažįstama viskas.

Argi ne tokio pažinimo siekia visi?

Deja ne visos žinios yra savaime suprantamos visiems žmonėms. Priklausomai nuo sąmonės kokybės, būties kokybės žmogui atsiskleis gilesni ar paviršutiniškesni būties ar realybės lygiai. Tai yra natūralu. Kadangi Vedos kalba taip pat apie labai aukštus realybės lygius, ne kiekvienas žmogus gali tai suprasti. Susidūrus su nežinomybe visuomet turime du pasirinkimus:

1. Atmesti tai, paneigiant faktą;
2. Priimti tai, ko nesuprantame, tikėjimu.

Kitaip sakant, tai, kas vienam, apvaliusiam savo būtį bus tiesioginė patirtis, kitam žmogui, neapvaliusiam būties, tai bus tikėjimo klausimas. Bet kokiu atveju, turime sutikti su tuo, kad žmogus negali sužinoti to, kuo jis netiki. Bet kokį pažinimą įmanomu padaro tik tikėjimas.

Pasakius tai iškyla pirmos svarbos klausimai:

Kas yra būtis ir kas yra tikėjimas?

Kodėl tikėjimas svarbus iliustruoja ši frazė:

„Sanat-kumāra tarė: „Kai žmogus išsiugdo tikėjimą (šraddhā), jis gali galvoti apie dalykus ir suprasti juos, bet be tikėjimo niekas negali to padaryti. Iš tiesų, tik žmogus turintis tikėjimą gali susimastyti apie bet ką. Todėl tu turėtum labai konkrečiai klausti apie tikėjimą.“ Nārada tarė: „O mokytojau, aš noriu konkrečiai sužinoti apie šį tikėjimą.“
— Chāndogya Upaniṣad (7.19.1)

Pati giliausia diskusija apie tikėjimą ir jo ryšį su būtimi yra pristatyta „Bhagavad-gytoje“ 17.3 posme:

Pažodinis posmo vertimas būtų toks: „O Bharatos aini, tikėjimas įgyja pavidalą, kuris kyla iš būties. Šis puruša (gyvoji būtybė, materialiame pasaulyje) sudarytas iš tikėjimo. Į ką jis nukreipia savo tikėjimą (kas yra jo tikėjimo objektas), vien tik tai jis ir yra.“

Gilesnė posmo analizė atskleidžia tris objektus, kuriuos verta aptarti:

• Puruša – gyvoji būtybė
• Sattva – egzistencija
• Šraddha – tikėjimas

Puruṣa – asmuo

Krišna „Bhagavad-gytoje“ didžiąja dalimi naudoja sankhjos, kuri tyrinėja tattva, terminologiją. Tattva yra realybė, arba realybės aspektai, kuriuos galima išskirti ar nurodyti konkrečiai. Filosofinėje literatūroje žodis tattva verčiamas kaip ontologinė tiesa. Ontologija – tai mokslas, nagrinėjantis būtį ir būtybę. Nepaisant to, kad Absoliučią realybę galima pavadinti Dievu, Dvasia, Brahmanu ir visi šie pavadinimai be abejo turi vieną ir tą pačią prigimtį – dvasinę, vis dėlto Vedos teigia, kad ši Absoliuti realybė nėra vienalytė kaip pvz. spindėjimas, meilė, gėris ir t.t. Absoliuti realybė susideda iš aspektų, kuriuos galima Jame išskirti ar nurodyti. Tai ir vadinama žodžiu tattva.

Sankhjos mokymas, kurio tikslas kaip tik ir yra išvardinti ar suskaičiuoti (sansk: saṅkhyā – reiškia suskaičiuoti, išvardinti) visus realybės aspektus. Sankhjos išminčiai suskaičiavo jog tokių realybės aspektų, neskaitant Dievo yra du – puruša ir prakriti.

Puruša sanskrito kalba reiškia „vyras“ arba „besimėgaujantis“. Prakriti reiškia „gamta“ (pasaulis) arba „moteriškasis principas“. „Bhagavad-gytos“ 7.5 posme Krišna sako, kad Puruša apgyvendina materialią gamtą (Prakriti) ir ja naudojasi savo poreikiams tenkinti. Žodžiai Puruša ir Prakriti yra naudojami vienaskaita kaip bendriniai terminai, nurodami dvi pasaulio realybes.

Tačiau „Bhagavad-gytos“ 15.16 posme Krišna sako, kad šiame pasaulyje (loke) yra du Purušos (vėlgi bendrine prasme. Tai nereiškia, kad yra tik dvi gyvos būtybės visatoje). Vienas Puruša – Asmuo yra kṣaraḥ – nykstantis ar puolantis, t.y. tas, kuriam nepavyksta įgyvendinti savo siekių. Šis kṣaraḥ yra visos sukurtos (pažodžiui – tampančios arba persikūnijančios) būtybės (sarvāṇi bhūtāni).

Kitas Puruša yra akṣaraḥ – nenykstantis, nepuolantis, arba tas, kuriam pavyksta įgyvendinti savo siekius. Šio Purušos – Asmens – egzistencija yra dvasinė būtis, kuri yra visos būties smaigalyje (kūṭa-sthaḥ) arba vienovėje su Absoliučia tiesa. Kitaip tariant, Krišna suskirsto visas gyvas būtybes į dvi kategorijas:

1. Sąlygotas, kurios priverstos atlikti veiklą ir gyvena primestais norais;
2. Laisvas ar išvaduotas sielas, kurių norai yra jų laisvos egzistencijos išraiška, ir kurios gyvuoja meilės sąjungoje su Aukščiausia Būtimi – Dievu.

Dievas „Bhagavad-gytoje“ 15.17 apibrėžiamas kaip dar vienas Puruša (jau trečiasis), kuris skiriasi tiek nuo sąlygotų tiek nuo išvaduotų gyvų būtybių. Jo prigimtis yra kitokia (anyaḥ) – uttamaḥ (aukščiausia). Jis įžengia į šiuos pasaulius ir juos palaiko Pats.

Gyvoji būtybė, puruša, įžengdama į materialų pasaulį įgyja transformuotą prigimtį. Jos tikroji prigimtis (siddha-svarūpa) pasislepia, o įgyta prigimtis vadinama nisarga. Šioje nisargoje – įgytoje prigimtyje, visi pirminiai dvasinės sielos elementai (sat, čit, ananda) yra pakeičiami jų iškreiptais analogais:

• Bhava – tapsmas (skirtingai nuo būties);
• Avidya – žinojimo trūkumas;
• Nirananda – palaimos arba nepriežastinio džiaugsmo trūkumas.

Materialiame pasaulyje galime egzistuoti tik pastoviai keisdami kūnus, gimdami ir mirdami. Suvokimas ir žinios nėra būdingi materialiai prigimčiai, turime jų siekti, mokydamiesi ir vystydami mąstymą, nuolat stengdamiesi atsiminti tai, kas greitai pamirštama. Čia taip pat nepatiriame džiaugsmo be priežasties. Bet koks džiaugsmas turi turėti savo išorinį šaltinį, kuriam išsekus, ateina kančios suvokimas.

Aukščiau minėtame posme apie tikėjimą (BG 17.3) Krišna mini purušą – asmenį, gyvenantį materialioje egzistencijoje. Jo įgytoje prigimtyje žinojimą pakeičia tikėjimas (śraddhā). Todėl Krišna ir sako, kad visos sąlygotos būtybės yra sudarytos iš tikėjimo.

Sattva – būtis, egzistencija

Bet tikėjimas vienas iš trijų sąlygotos sielos elementų. Kitas ne mažiau svarbus ir sielai ir jos tikėjimui yra sattva. Sanskrito žodžio sattva šaknis sat reiškia tai kas yra tikra, kas egzistuoja, kas yra amžina.

„Bhagavad-gytoje“ 2.15 posme Krišna išdėsto Vedinės ontologijos (mokslo apie būtį) pagrindinį principą:

Pažodinis vertimas: „Tai, kas neegzistuoja (asat), yra kintama. Tai, kas nekintama, yra vadinama egzistuojančiu (sat). Tokią išvadą iš tiesų priėjo regintieji tiesą (mokantys atskirti tattvas), stebėdami abiejų esmę.“

Kitais žodžiais tariant, tai kas kintama, negali būti vadinama egzistuojančiu, nes pastoviai keičia savo būtį iš vienos į kitą. Tik tai, kas nekintama (dvasinė siela) gali būti vadinama egzistuojančia, nes ji nepatiria pokyčių ir yra amžina. Amžina tai, kas nekinta. Reiškia, tai, kas egzistuoja, yra amžina, o tai, kas neegzistuoja yra laikina. Reikia pažymėti, kad asat – neegzistencija – nenurodo į nebūtį vakarietiška prasme, o greičiau į virsmo laikinumą arba realią patirtį materialiame pasaulyje.

„Bhagavad-gytoje“ egzistencija yra sinonimas amžinybei. Tai, kas egzistuoja, vadinama žodžiu sattā. O realybėje egzistuojančių objektų būtis yra vadinama sattva arba šuddha sattva (tyra būtis). Pažymėtina, kad materialūs objektai arba negyva materija neturi sattva – būties požymių ir vadinama asat.

Kai gyvosios būtybės prigimtis (siddha svarūpa) transformuojasi Majos įtakoje, jos egzistencija šuddha sattva įgyja iškreiptą formą, pasireiškiančią tapsmu (bhava). Tai nereiškia, kad siela materialiame pasaulyje neegzistuoja. Kad siela egzistuotų materialiame pasaulyje, jai reikalingos sąlygos, kurias išpildo materiali gamta. Materiali gamta turi tris funkcijas (dharmas), kurios vadinamos:

• Radžas (aistra) – suteikia pradžią (gimimą);
• Sattva (dorybė) – palaiko buvimą kūne;
• Tamas (neišmanymas) – užbaigia buvimą (mirtis).

Posme apie tikėjimą, Krišna naudodamas žodį sattva – būtis, kalba ne apie tyrą būtį (šuddha sattva), o apie māyika sattva (iliuzinį buvimą), valdomą šių gamtos gunų.

Krišna sako, kad tikėjimas įgyja tokį pavidalą, koks yra mūsų materialus buvimas. Žmogaus sugebėjimas pažinti realybę priklauso nuo jo būties kokybės. Sattva gunos (dorybės) valdomas žmogus rinksis tikėti dalykais, kurie skatina pačią egzistenciją ir jos apvalymą. Iš čia kyla žodžio sattva guna – dorybės savybė, prasmė. Dora arba gera yra tai, kas skatina pačią egzistenciją (sattva).

Śraddhā – tikėjimas

Vakaruose klausimas „Kas yra tikėjimas“ vargiai nagrinėjamas moksliškai, nors vertėtų. Kaip ir sąmonė, tikėjimas neatsiejamas nuo kiekvieno žmogaus, nors sakoma, kad yra ir ateistų. „Bhagavad-gytoje“ 17.3 sakoma, kad tikėjimas sudaro mūsų asmenybės pagrindą.

Sanskrito kalba śraddhā susideda iš śrat ir dhā. Śrat reiškia „širdis“, „pasitikėjimas“, „ištikimybė“. Dhā reiškia „įdėti“, „padėti“. Pažodžiui śraddhā reiškia „įdėti širdį“, nukreipti savo širdį, savo pasitikėjimą kuria nors linkme.

Tikėjimas yra neatsiejama asmenybės (purušos) tendencija suteikti vertę objektams ir reiškiniams. Vertė reiškia objekto prasmingumą, o materialiame kontekste pirmiausia naudingumą mūsų būčiai ar buičiai.

Tuomet, kas yra ateistas? Tas, kuris didžiausią vertę suteikia negyvai gamtai, nes su ja sieja savo būtį, joje patenkina savo poreikius ir iš jos patiria malonumą. Šiuo požiūriu Dievu tikintis žmogus yra tas, kuris savo vertybių skalėje didžiausią vertę suteikia Dievui, nes jame mato savo būties pagrindą, jame randa sielos poreikių išpildymą ir su juo sieja savo būties džiaugsmus bei malonumus.

Vertybių dimensijos

Priimdami sprendimus mes remiamės vertybėmis, kurios egzistuoja penkiomis dimensijomis:

1. Sensorinės vertybės. Šiai dimensijai priklauso jutiminiai malonumai ir skonių reikalai.
2. Intuityvios vertybės. Čia mes matome sąžinę, vertinimus (tai gerai, o tai blogai), pasitikėjimą ir nuojautą. Čia taip pat priklauso kaltės jausmas.
3. Racionalios vertybės. Sprendžiame pagal tai, ką išmokome iš autoritetų: mokytojų, tėvų, šventraščių, įstatymų, moralės ir etikos taisyklių. Remiamės logika, skirdami gėrį nuo blogio, koreguodami savo sensorines bei intuityvias vertybes.
4. Dvasinės (idealistinės) vertybės. Dvasia nori vaduotis iš blogio, nuodėmės, materialios vergystės. Jutimai, intuicija ir netgi racionalumo dėsniai virpa prieš norą įveikti blogį, nes tai gali reikšti mirties nuosprendį.
5. Meilės ir atsidavimo vertybės. Dėl meilės žmogus gali atsisakyti jutiminių, intuityvių, loginių vertybių ir net pamiršti siekį išsivaduoti, kuris toks brangus sielai.

Vertybių skalė, kuri priklauso nuo egzistencijos kokybės, taip pat nustato vienokią ar kitokią pažinimo sritį kaip svarbią ar reikšmingą. Juk tik tikėjimas ir ne kas kita, verčia manyti, kad pažinimas atskleidžia tiesą. Mokslininkas, kurio būtis tyriausia, sieks tyrinėti sunkiausiai ištiriamą, bet tuo pat metu didžiausią reikšmę turinčią sąmonės sritį.