Gimė:
1517 m.
Išėjo:
1596 m. (85 metai)
Tėvas:
Šri Valabha (Anupama)
Krišna liloje:
Vilāsa Mañjarī
Ankstyvasis gyvenimas
Šrila Rūpa, Sanatana ir Šri Valabha buvo broliai. Valabha turėjo sūnų Dživą, kuris tarp visų brolių buvo vienintelis palikuonis. Visi trys broliai tarnavo Badsa Huseinui Šachui ir todėl gyveno labai turtingai.
Kai gimė Dživa, namai spindėjo nuo vaiko auksinės spalvos. Jo akys buvo kaip išsiskleidę lotoso žiedlapiai. Visos jo kūno dalys buvo nuostabiai sudėtos.
Kai Čaitanja Mahaprabhu lankėsi Ramakelyje, jis asmeniškai suteikė vaikui savo malonę, įgaliodamas jį tapti Gaudija vaišnavizmo sekos tęsėju ir teologu.
Nors Dživa buvo tik vaikas, savo mintyse jis visuomet išlaikė Viešpaties pavidalą. Kol augo, valgydamas ir miegodamas, savo sapnuose jis matydavo Viešpatį, o kai būdavo budrus – medituodavo į šį pavidalą.
Vaikystės žaidimai
Paaugęs jis pradėjo garbinti Rama-Krišnos Dievybes. Jis maitindavo jas, puošdavo, siūlydavo joms arati ir žaisdavo su jomis. Visi Dživos žaidimai buvo susieti su Krišna.
Kartą sapne jis pamatė savo Rama-Krišna Dievybes Nitai-Gaurangos pavidalu. Jie abu šoko. Palaiminę vaiką ir suteikę jam dulkių nuo savo lotoso pėdų jie išnyko. Nuo tada jis pradėjo galvoti, kaip ištrūkti iš šeimyninio gyvenimo pančių.
Susitikimas su Nitjananda Prabhu
Tėvams priėmus sanyasą, jis augo pas motiną Fatjeabade. Kai tik Dživa atsimindavo savo dėdes ir tėvą, arba lotosies Šri Gaura Hari pėdas, jis tuoj pat prarasdavo sąmonę ir nukrisdavo ant žemės.
Galiausiai, kai Dživa sužinojo, kad mirė jo tėvas, jis nebegalėjo nusiraminti. Kažkas patarė jam keliauti į Navadvipą ir gauti Viešpaties Nitjanandos malonę.
Nitjananda laukė Dživos Šrivasos Pandito namuose. Pamatęs Dživą jis išėjo iš namo, pakėlė Dživą nuo žemės ir paklausė: „Ar tu tik ne Rūpos ir Sanatanos sūnėnas?" Vietoj atsakymo Dživa vėl puolė ant žemės prie Nitjanandos pėdų. Viešpats supažindino jį su Navadvipos gyventojais.
Susitikimas su Sači Mata
Kitą dieną jie nukeliavo prie Sačimatos namų. Kieme visi atsidavusieji giedojo apie Viešpaties Čaitanjos šlovę. Tada Dživa pamatė Sačimatą sėdinčią verandoje. Ji dėvėjo baltą sarį ir baltą šilkinį čadarą. Ir nors ji virpėjo nuo senatvės, nepaisant to visas kiemas spindėjo nuo jos skleidžiamos šviesos. Po to kai tarnaitė nuplovė Viešpaties Nitjanandos pėdas, Viešpats pristatė Dživą motinai Sači ir ši palaimino Dživą uždėdama savo ranką ant Dživos galvos.
Kelias dienas Dživa praleido su Viešpačiu Nitjananda, keliaudamas po 9 Navadvipos salas. Po to Nitjananda nukreipė jį į Kašį (Varanasį), kur jis mokėsi Vedantos filosofijos pas Madhusūdana Vačaspatį.
Vrindavane
Iš Kašio Šri Dživa pasuko į Vrindavaną, kur jis prisiglaudė pas savo du dėdes. Šie buvo labai patenkinti, matydami savo sūnėną. Rūpa Gosvamis pradėjo mokyti jį Šrimad Bhagavatam.
Šrila Rūpa suteikęs jam iniciaciją liepė garbinti Šri Šri Radha Damodaros Dievybę, kurią Rūpa Gosvamis pats pagamino savo sūnėnui. Dabartiniu metu ši Dievybė yra garbinama Džaipuro mieste Radžastane.
Tarnystė
Dživa nešiodavo vandenį Sanatanos ir Rūpos apsiplovimams. Jis masažavo jų galvas aliejumi ir valydavo jų ašramus, garbino Dievybes, gamino valgį ir taisė rankraščius. Tai buvo Vradža dhamos aukso amžius.
Po Šrilos Rūpos ir Sanatanos išėjimo Dživa tęsė jų tradicijas.
Disputas Agroje
Kartą jis nuvyko Agrą, kur moksliniame dispute Radžputams įrodė, kad Jamunos šlovė didesnė nei Gangos, nes Ganga tik nuplovė Krišnos pėdas, kai tuo tarpu Jamuna yra Viešpaties palydovė.
Moghulų imperatorius (greičiausiai Akbaras), patenkintas jo intelektu, paklausė, ko šis norėtų. Dživa atsakė, kad tuščio popieriaus, nes popierius Indijoje tais laikais tik pasirodė ir buvo labai brangus. Taip pat Gosvamiai paprašė, kad Vradžoje nebūtų nužudyta nei viena gyva būtybė. Nuo to laiko karaliai nebeidavo medžioti į Vrindavanos mišką.
Mokiniai ir indėlis
Dživa Gosvamis mokė daugelį didžiųjų pamokslautojų, tarp jų Narottama Das Thakurą, Gopala Bhatta Gosvamį, Šrinivasa Ačaryą ir Šjamananda Panditą. Juos Dživa mokė Gosvamių filosofijos ir vėliau pasiuntė juos pamokslauti Krišnos sąmonės į Bengaliją.
Jis parašė daugybę knygų, komentuodamas Gosvamius, bei Šrimad Bhagavatam, Brahma Samhitos tekstus. Jis rašė sanskrito gramatikas. Ryškiausi jo darbai yra Šad Sandarbha.
Pagrindiniai raštai
Ṣaṭ-sandarbha
Tattva, Bhagavata, Paramātma, Kṛṣṇa, Bhakti, Prīti
Gopāla-campū
Krišnos žaidimai
Bhakti-rasāmṛta-sindhu-ṭīkā
Durgama-saṅgamanī
Laghu-vaiṣṇava-toṣaṇī
10 giesmės komentaras
Harināmāmṛta-vyākaraṇa
Sanskrito gramatika
Gopāla-tāpanī-ṭīkā
Śrī-Sukha-bodhinī
❓ Klausimai
- Paminėkite šešių Vrindavanos Gosvamių indėlį į Čaitanjos Mahaprabhu pamokslavimo misiją.
- Paminėkite datas, kad jie gyveno.