Apibrėžimai
Žodis etika (lot. ethica < gr. ethos) reiškia paprotys, įprotis, būdas. Tai žmonių elgesio normų visuma arba mokslas tiriantis moralę.
Moralė (pranc. morale < lot. moralis – dorovinis) reiškia dorovė, žmonių elgesį reguliuojančios normos ir principai, viena visuomeninės sąmonės formų.
Moralė nustato, kas yra gerai daryti, o kas blogai. Tai ji nustato remdamasi ne vieno individo interesais tačiau visos visuomenės interesais.
Etikos objektas
Moralė
Gėris ir blogis
Žmonių lygybė
Pagrindinė moralės taisyklė
Nedaryk kitam to, ko nenori, kad darytų tau. Ši pozicija yra gana teisinga, bet labai ribota, nors pasaulietinė etika vargiai surastų ką geresnio už šį moralaus elgesio apibrėžimą. Jei toks elgesys yra minimali moralaus elgesio sąlyga, vis dėlto dažnai gyvenime ši sąlyga neteisinga, nes kitas žmogus dažnai nori to, ko mes nenorėtume.
Moralės šaltiniai
"Tarp siekiančiųjų pergalės Aš moralė." (Bhagavad-gyta 10.38)
Tikrasis moralės šaltinis yra Krišna. Jis sukūrė pasaulį. Iš Jo išėjo gyvosios būtybės. Jis sukūrė dharma (pareigas) ir ritą (tvarką), kad visos gyvos būtybės būtų patenkintos. Krišna taip pat viską sutvarkė taip, kad kiekvienas būtų laimingas duodamas, o ne imdamas. Vedinė civilizacija yra grindžiama jagja – aukojimu. Tokie yra amžinosios moralės principai.
Pasauliečių moralės šaltiniai:
- Moralė atsirado, kai žmonės pradėjo mąstyti apie tai, kaip gyventi geriausia
- Moralė atsiranda iš papročių
- Moralės užuomazgas matome visų socialinių gyvulių elgesyje
- Moralės kodas socialiniuose gyvuliuose gali būti įsiūtas į jų genus
- Moralės kodas gali būti susijęs su abipuse nauda
- Pirmykščiams žmonėms moralės pagrindas gali būti įsipareigojimai grupei
- Lojalumas grupei skirtingai nuo lojalumo atskiroms asmenybėms
- Kiekviena visuomenė skatina narių atsidavimą grupei per atlyginimų ir bausmių sistemą
Etikos istorija
Graikija
Protagoras teigė, jog moralės principai reikalingi tam, kad gyvenimas būtų bent jau pakenčiamas.
Sokratas: žmogus, kuris žino, kas yra gerai, iš tiesų yra geras.
Platonas: teisingumas susideda iš harmonijos tarp trijų sielos sudedamųjų: intelekto, emocijų ir troškimų.
Aristotelis: visata sudaryta iš hierarchinių struktūrų, kurių žemesnės skirtos tarnauti aukštesnėms.
Indija
Skirtingai nuo Egipto ir Babilono, Indijoje etika buvo filosofinė nuo pat pradžios.
Bazinis principas – ritam – teisingumas. Teisingumas ir tiesa neatskiriami.
Praktinis etikos pritaikymas susiveda į keturis principus: artha, dharma, kama, mokša.
Čarvakos etika
Paneigia dvasines aspiracijas ir teigia, kad reikia siekti visų prieinamų malonumų čia ir dabar.
Džainių etika
Neprievarta yra visos moralės pagrindas ir tikras kelias į dvasinį tobulumą.
Budhos etika
Grindžiama užuojauta. "Vidurio kelias" tarp atsižadėjimo ir malonumų.
Vaišnavų etika (BG 6.32)
ātmaupamyena sarvatra
samaṁ paśyati yo 'rjuna
sukhaṁ vā yadi vā duḥkhaṁ
sa yogī paramo mataḥ
„Tas yra tobulas jogas, o Ardžuna, kuris lygindamas su savuoju aš, regi tikrąją lygybę tarp visų gyvų būtybių, tiek jų laimėje, tiek kančioje."
Moralė kaip laisvės ribojimas
Kuo labiau išsivysčiusi yra visuomenė, tuo labiau ji apriboja individo laisvę, visos visuomenės gerovės labui. Vedinė visuomenė pasižymi ypač dideliu tokių suvaržymų laipsniu. Dorovės ar moralės priešingybė yra nusikalstamumas. Kuo laisvesnė jaučiasi visuomenė, tuo labiau ji yra patvirkusi.
Civilizuota visuomenė nereiškia, kad joje suteikiama valia daryti bet ką ir bet kaip. Kuo labiau žmogus civilizuotas, tuo labiau jis apriboja savo materialius poreikius. Tai skiria žmogų nuo gyvulio: prieš darydamas tai, kas šauna į galvą, žmogus pagalvoja: o kokios bus pasekmės man ir aplinkiniams.
Nuodėmė ir dorybė
✅ Dorybė
Tai, kas skatina amžinybės, pažinimo ir džiaugsmo patirtį. Gėris yra egzistencijos, suvokimo ir džiaugsmo dermė.
❌ Nuodėmė
Tai, kas tolina nuo amžinybės, pažinimo ir džiaugsmo. Blogis – tai šių elementų trūkumas. Neišmanymas apie amžinuosius santykius su aukščiausiu yra visų nuodėmių priežastis.
Nusikaltimas ir bausmė
Kiekviena visuomenė suformuoja savo moralės taisykles, tai kas priimtina ir tai, kas ne. Netgi mums atrodančios laukinės gentys turi savo moralės kodeksą, kuris yra netgi gana griežtas. Daugumoje visuomenių matome, jog už tam tikrų taisyklių pažeidimus, kurie vadinami nusikaltimais baudžiama netgi iki gyvybės atėmimo.
Vedinė visuomenė nesigailėdavo nusikaltėlių, arba iš tiesų gailėdavosi, griežtai juos bausdama. Vedose sakoma, kad padegėjas, nuodytojas, užpuolikas grasinantis mirtinu ginklu, turto grobstytojai, svetimų žemių užkariautojai, moterų grobikai gali būti nužudyti vietoje, jų mirtis neužtraukia nuodėmės. Iš tiesų tai yra gailestis nusikaltėliui, tada jam nereikės kentėti vėliau.
ŠBh sako, jog lengviausia kančia laukia to, kuris nežino, jog atlieka nuodėmingą veiklą. Sunkiau kenčia tas, kuris žino, jog tai negerai, tačiau negali susilaikyti. Labiausiai kenčia tas, kuris atlieka nuodėmingą veiklą dėka ateizmo ar noro pasipriešinti Dievo valiai.
Teisingumas ir gailestingumas
Visos kultūros turi labai išvystytą teisingumo sistemą. Teisingumu grindžiama bet kokia moralės sistema. Aukščiau už visuomenės teisingumą yra kosminiai teisingumo dėsniai, kurie veikia preciziškai ir be gailesčio.
Vaišnavų filosofija teigia: aukščiau už teisingumą yra gailestingumas. Dievas sukūrė šį pasaulį teisingai, bet paliko jame galimybę gailesčiui, nes Pats yra gailestingas. Net jei žmogus elgiasi neteisingai, bet širdyje paklūsta Dievui ir gailisi dėl savo darbų, Dievas savo išskirtine valia gali pakelti net pasmerktą bausmei būtybę.
Moralės reliatyvumas
Moralė yra tokia, kokią ją suformuoja konkreti visuomenė. Padorumo ribos gali labai skirtis laukinių žmonių visuomenėje ir civilizuotų žmonių visuomenėje. Sakykime dar viduramžių laikais, moteriai rodyti koją viešumoje aukščiau kelių buvo laikoma nepadoru. Šiomis dienomis tai visiškai įprasta.
Antropologų požiūris:
- Nėra universalios etikos. Kiekviena visuomenė pateikia labai skirtingas elgesio normas.
- Skirtingas pareigas skirtingose visuomenėse formuoja tie patys universalūs principai.
- Tyrimai rodo, kad žmonių visuomenės klesti net sekdamos visiškai skirtingomis moralės normomis.
- Jokie etikos principai nėra teisingi, išskyrus tą visuomenę, kurioje jų laikomasi.
Šrimad Bhagavatam požiūris kitoks. Septintoje giesmėje išdėstyti nurodymai, kaip turi būti sutvarkyta ideali visuomenė... Kitaip tariant galima teigti, kad net materialiame pasaulyje egzistuoja tam tikri objektyvūs moralės dėsniai. Vedinė moralė įkūnija šiuos dėsnius.
Sprendžiant pagal įvairių taisyklių ir apribojimų prasmę bei turinį, galime suprasti, jog vediniai moralės principai yra griežčiausi. Jie moko apriboti savo materialius poreikius ir atsisakyti vartotojiškumo.
Moralės paskirtis
Įvairūs apribojimai ir moralės taisyklės yra skirtos tam, kad vienas visuomenės narys nedarytų žalos kitiems visuomenės nariams. Tokia žala gali būti materialinė (vagystės) arba fizinė.
Kai sudaromas galimybė vogti, ar vagystė yra pateisinama, tai iš karto atsiliepia pačiai visuomenei. Iš tikro, tokioje visuomenėje "nevogsi – negyvensi". Tačiau, jei vogsi – taip pat negyvensi, nes tokia visuomenė visuomet bus skurdi. Tokiu būdu moralės normų nesilaikymas atsisuka prieš patį žmogų.
Visuomenės moralės taisyklės
📜 Dešimt Dievo įsakymų
- Neturėk kitų Dievų tik Mane vieną
- Nedaryk jokio atvaizdo ir negarbinsi jų
- Neminėk Dievo Vardo be reikalo
- Sekmadienį švęsk
- Gerbk savo tėvą ir motiną
- Nežudyk
- Nelaužyk santuokos
- Nevok
- Neliudyk blogai prieš savo artimą
- Negeisk artimo turto, žmonos ar tarnaitės
Kam taikomos taisyklės?
Visos taisyklės yra skiriamos žmonėms, linkusiems nusikalsti. Kitokiu atveju, nebūtų reikalo kažką riboti. Arba taisyklės skiriamos tiems, kurie nenori daryti tai, kas privalu.
Dvasinis gyvenimas yra praktika, arba veikla, todėl kiekviena religija duoda tam tikras taisykles, kurių laikydamasis žmogus gali apsivalyti ir tobulėti. Ir Krišnos Sąmonės judėjime taip pat yra švaros ir elgesio taisyklės, tam tikri reikalavimai, kuriais privalo sekti žmogus, norintis gauti iniciaciją. Suvaržymai ir apribojimai sulaiko mus nuo nuodėmingos veiklos ir išlaiko gerą žmonių požiūrį į Krišnos Sąmonę.
Aukščiau moralės
Atsikračius poreikio nuodėmingai veiklai ir įgijus skonį atsidavimo tarnystei, pats poreikis sekti apribojimais ir taisyklėmis atpuola. Visos taisyklės ir nurodymai yra skirti tam, kad pamilti Dievą. Tačiau, kai žmogus pilnai atsiduoda Dievui, jam nebegalioja įprastinės moralės normos.
Madhavendra Puris sako:
"Būkit pagarbintos mano maldos, kurias kalbu triskart per dieną. Būki pagarbintas, o apsiplovime. O pusdieviai! O protėviai! Atleiskite man už tai, kad nesugebu išreikšti jums pagarbos. Kur dabar bebūčiau, visur atsimenu didįjį Jadu dinastijos ainį [Krišną], Kamsos priešą, ir taip atsikratau nuodėmių naštos. Manau, kad to man pakanka."
Moralės ribotumas
Moralės normos yra skirtos visuomenės labui, todėl jas taikyti reikia taip pat su protu, kadangi kartais gali susiklostyti situacijos, kur moralus elgesys tik pakenks žmonėms ir pasitarnaus ne gėriui, o blogiui.
Istorija apie asketą Košikatha
Asketas Košikatha davė įžadą visuomet sakyti tik teisybę. Kartą nekalti žmonės, bėgdami nuo plėšikų, pasislėpė miške. Kai atbėgo plėšikai ir paklausė kelio, Košikatha, laikydamasis savo įžado nemeluoti, parodė, kur pasislėpė žmonės. Plėšikai juos surado ir nužudė.
Už šią "tiesą" Košikatha pakliuvo į pragarą. Krišna paaiškino: turi egzistuoti kriterijus, pagal kurį gerą veiksmą galima atskirti nuo nuodėmės. Kartais aklas taisyklių laikymasis sukelia didesnę blogybę.
Daugelis istorijų Mahabharatoje demonstruoja, kad moralės principus reikia taikyti su protu. Krišna pats kartais išbando atsidavusįjį. Pavyzdžiui, istorija, kai Ašvathama nužudė Ardžunos sūnus. Ardžuna turėjo dilemą: žudyti brahmano sūnų (kas draudžiama) ar atkeršyti už vaikų nužudymą (kas teisinga). Jis rado tarpinį variantą: nupjovė Ašvathamai plaukus ir atėmė brangakmenį, kas kšatrijui yra tolygu mirties bausmei, bet paliko jį gyvą.
Klausimai
- Ką reiškia žodis etika ir ką bendro etika turi su Krišnos sąmone?
- Kaip elgtis bhaktui, kai visuomenės papročiai reikalauja laužyti reguliuojančius principus?
- Kokią naudą žmogui suteikia išsilaisvinimas iš visų taisyklių ir apribojimų? Kodėl vis dėlto žmogus privalo save riboti?
- Kokie požymiai nurodo į civilizuotą žmogų?