Laisva valia ir karma

Nuorodos: Š.Bh. 6.1.42-52, ŠBh 3.31, Bg 5.15.

Blogio problema

Kitaip tariant, jei Dievas sukūrė viską, ar Dievas sukūrė taip pat ir blogį? Norint suprasti atsakymą į šį klausimą turbūt pirmiausia reiktų suprasti, kas yra gėris ir kas yra blogis. Dažniausiai žmonės linkę manyti, kad gėris ir blogis yra priešingybės, kaip šviesa ir tamsa, meilė ir neapykanta. Tačiau ar taip yra iš tiesų. Išnagrinėję šių „priešybių“ prigimtį, pamatysime, kad jos nėra priešybės.

Materialistiški žmonės, kurie nesusimąsto apie tai, kad siela amžina, visuomet yra linkę kaltinti Dievą už tą blogį, su kuriuo jie susiduria. Iš tiesų mes matome, kad blogi dalykai atsitinka geriems žmonėms, ir dažnai matome, kad blogi žmonės nesusilaukia bausmės. Tai kelia abejonę Dievo teisingumu arba jo sugebėjimu įveikti blogį. Daugelis žmonių nepajėgdami suprasti blogio problemos, nustojo tikėti į Dievą arba nustojo Jį laikyti visagaliu. Šis klausimas tiek svarbus teologijoje ir praktikoje, jog pagimdė atskirą teologijos šaką – teodicėją – mokslą, nagrinėjantį Dievo teisingumą ir blogio problemą.

Kodėl vienam žmogui Dievas davė gerą gyvenimą, o kitam pragarišką? Kodėl niekšas gyvena kaip ponas, o dorybingas žmogus patiria kančias? Ar Dievas nelygus visiems?

Dievas ar materiali gamta?

Taigi, kodėl blogi dalykai atsitinka geriems žmonėms? Ar Dievas tyčiojasi iš savo kūrinių? Į šį klausimą atsako Vedų filosofija ir pirmiausiai Bhagavad Gita. BG 5.15 sako:

Ankstesniame posme sakoma, kad Viešpats glūdėdamas tame pačiame kūne kartu su įkūnyta gyvąja esybe, nei pats veikia, nei skatina veikti žmones, nei sukuria veiklos vaisius. Visa tai atlieka materialios gamtos gunos.

Laimė ar kančia priklauso nuo mūsų pasirinkimo ir nuo mūsų norų. Tačiau norai driekiasi toliau į praeitį, nei siekia mūsų atmintis. Todėl jų išsipildymą užtikrina materiali gamta, patalpindama mus į įvairiausias situacijas, kurias vadiname lemtimi. Lemtimi vadiname tai, kas atsitinka nepriklausomai nuo mūsų valios. Ir nors daugelis dalykų atsitinka mums nesitikint ar be mūsų valios, neteisinga sakyti, kad mes niekuo dėti. Todėl ir lemties nėra, yra atoveiksmis už praeityje atliktus darbus. Nepavyks karmos pavadinti bausme, nes baudžiant nurodoma už ką baudžiama. Karma yra gana aklas principas (kaip ir visa kas materialioje gamtoje), todėl tik gana sąmoningas žmogus pastebi, kad patiria tai, ko nusipelnė. Dažnas žmogus nežino, už ką kenčia ir tik pasąmonėje klostosi atmintis, ką galima daryti, o ko ne.

Pasaulis kaip kalėjimas

Mes anaiptol nesame geri žmonės. Materialus pasaulis yra kalėjimas arba geriausiu atveju tremties vieta. Jis vadinasi durga (kalėjimas), o šio kalėjimo šeimininkė materiali gamta taip pat vadinasi Durgā (kalėjimo savininkė). Šis kalėjimas yra tobulas (dėka Majos – iliuzijos), nes iš jo niekas netrokšta pabėgti (nors tai ir taip neįmanoma). Visi mes pabėgome iš dvasinio pasaulio.

Dievas nekaltas, kad yra vienintelis Dievas, ir kad nesukūrė kažko panašaus į Save, su kuo bendraudami, mes galėtume būti laimingi. Tokiu būdu mes – maištininkai, kurie neteisingai panaudojo savo laisvę. Bhaktivinoda Thakura aiškina knygoje „Džaiva Dharma“, kad gyvoji būtybė savo aplaidumu tarnystei ir smalsumu Majai praranda Krišnos malonę ir tokiu būdu tampa silpna. Taip ji atsiduria ant dviejų pasaulių (Krišnos ir Majos) ribos (tata). Kai ji kreipiasi į Krišną, prašydama leisti pažvelgti, kaip atrodo Maja, Krišna bando ją atkalbėti ir prašo grįžti atgal, bet jei dživa pažvelgia į Mają, ši iškarto ją pasigriebia sau. Pakliuvusi į materialų pasaulį siela iš karto pasijunta nepriklausoma ir kontroliuojančia. Todėl dauguma sielų, puolančių iš dvasinio dangaus pirmąjį kartą gimsta Viešpaties Brahmos padėtyje kurioje nors visatoje. Taip prasideda sielos kelionė žemyn.

Kai atmetame Krišnos valdžią, mes tampame suvaržyti. Siekdami nepriklausomybės, praradome laisvę. Materialus pasaulis – tai bandomasis poligonas, kuriame bandome tapti laimingais, bet kartu jis veikia kaip tramdomieji marškiniai. Šis pasaulis padeda mums užmiršti Krišną ir baudžia mus už tai.

Veiksmas ir rezultatas

Mes siekiame laimės per veiklą, bet dažniausiai kiekvienas veiksmas pagimdo rezultatą, kurio visiškai nesitikime. Žudikas galvoja apie pinigus, bet gauna mirties bausmę. Taisydami situaciją, atlikdami naujus veiksmus, tik dar labiau pabloginame padėtį. ŠBh. 7.9.17 sako:

Jei esame užvaldyti materialių idėjų, visa tai, ką darome problemoms spręsti, jas tik pagilina. Nėra likimo, primesto negailestingo Dievo. Yra mūsų troškimai, kurie pagimdo veiksmus ir pasekmes. Mes nemokame teisingai veikti. Krišna sako BG 2.50:

Lemtis ir laisva valia

Gyvoji būtybė pati atsakinga už savo veiksmus. Netgi materiali gamta mums suteikia tik įrankius veiklai (karana). Niekas negali kaltinti Krišnos už patirtas nelaimes (Bg 5.15). Iš tikro pati gyva būtybė taip vengia Krišnos Sąmonės nuo neatmenamų laikų, jog sukūrė sau tokias apgailėtinas gyvenimo sąlygas. Ir tada, apgaubta iliuzijos, ji linkusi kaltinti Viešpatį, už tai, kad Šis toks negailestingas. Kausitaki Upanišada sako, kad Viešpaties valia gyvoji būtybė gali eiti į rojų arba į pragarą, tačiau vėlgi, norinčiam tobulėti ir atliekančiam dorus darbus Viešpats padeda tobulėti užimdamas jį dorybingais darbais, o norintį eiti į pragarą Viešpats užima nuodėmingais darbais. Pats Viešpats nesiima atsakomybės už mūsų klajones. Viskas vyksta dėl to, kad mes turime materialius norus, kuriems Viešpats neprieštarauja.

Laisva valia pasireiškia per norus. Yra du jų tipai: laikini (primesti aplinkybių) ir prigimtiniai (svarūpa). Egoistiniai polinkiai diktuoja norą tenkintis kūnu ir vengti kančios. Dvasinė prigimtis diktuoja norą atsiduoti Aukščiausiąjam ir Jį mylėti. Tik prigimtiniai norai išreiškia tikrą sielos laisvę.

Pasiduodama materijai, siela atsisako laisvos valios ir paklūsta gamtos dėsniams. Tačiau sužinojusi apie dvasinį gyvenimą, ji gali pažadinti dvasinius troškimus ir laisvą valią. Sąlyga viena – atsisakyti kūno malonumų. Argi galima tapti laisvu, neatsisakius to, kas varžo laisvę?

Krišna suteikė mums tokią pat prigimtį kaip ir Savo. Jis bendrauja su mumis kaip lygus su lygiu. Meilės saitai su Krišna yra laisvi – Jis neverčia mūsų mylėti. Kadangi nėra tobulesnės asmenybės už Krišną, tik su Juo galime patirti tobulus santykius.

Krišna nenori, kad būtume materialiame pasaulyje. Jis labiau trokšta mūsų sugrįžimo nei mes patys. Todėl epocha po epochos Jis nužengia pats arba siunčia tyrus atsidavusius skelbti apie tobulus santykius su Juo. Krišna apreiškia nuostabius žaidimus, kad pažadintų sielų norą Jam atsiduoti.

Karmos dėsnis

Vedos teigia, kad karma yra anadi – neturinti pradžios. Tačiau tai nereiškia, kad mes amžinai esame šiame pasaulyje. Karma prasideda dar prieš mums pakliūnant į Majos pasaulį, kuriame veikia materialus laikas, matuojamas praeitimi, dabartimi ir ateitimi. Todėl neįmanoma pasakyti, kada mūsų susipančiojimo šiame pasaulyje pradžia. Kitais žodžiais tariant, pirmasis noras būti atskirai nuo Krišnos sukūrė pirmąją reakciją-karmą, kuri buvo mūsų materialaus kūno priežastis. Ar dorybinga ar nuodėminga, bet kokia materiali veikla supainioja. BG 4.17 posme Krišna kalba apie 3 veiksmo formas:

Reikia išmanyti visas veiklos formas, norint išsivaduoti iš kančios. Išmanydamas materialias formas (karmą ir vikarmą), žmogus tik palengvins kančias. Tačiau suvokdamas transcendentinę veiklą (akarmą), lengvai taps transcendentiškai laimingu.

BG 8.3 posme Krišna sako, kad karma yra veikla, kuri skatina naujo kūno vystymąsi. Šiuo atveju žodis vikarma (nuodėminga veikla) nurodo veiklą, kuri ypatingai skatina naujo kūno vystymąsi (priešdėlis vi – sanskrito kalboje sustiprina ir paryškina žodžio prasmę). Gyvoji būtybė šiame pasaulyje bando mėgautis vienokiu ar kitokiu būdu, tačiau niekur neranda tobulo pasitenkinimo. Todėl kai atsibosta vienas kūnas ar išsenka jo resursai, gyvoji būtybė gauna naują kūną tam, kad pabandytų įgyvendinti savo neišpildytus troškimus. Tokiu būdu ji gali mėgautis skirtingomis juslėmis gyvenimas po gyvenimo. Vienas gyvenimas yra pasiruošimas kitam gyvenimui.

Iš kitos pusės karma taip pat skirta atlyginti gyvosioms būtybėms už jų blogus darbus. Kaip ten bebūtų karma visuomet reiškia veiklą ir atlyginimą už ją. Kadangi bet kokia veikla šiame pasaulyje atliekama siekiant rezultato, tai tiek dorybinga, tiek nuodėminga veikla supančioja gyvąją būtybę. Mes gauname tai, ko nusipelnome, todėl iš tiesų esame savo likimo kūrėjai.

Karma – tai praėjusio ir dabartinio gyvenimo atoveiksmiai. Nors negalime pakeisti prigimties, galime susikurti situacijas, kuriose ji pasireikš mažiausiai. Karma kuria situacijas, bet kaip pasielgsime – priklauso nuo mūsų.

Valia gali būti veikiama trijų gunų: dorybės, aistros ir neišmanymo. Dorybės gunos žmogus turi didžiausias galimybes veikti. Jis gali rinktis specialybę, išsilavinimą, partnerius, gyvenimo būdą. Aistros gunos sąlygotas žmogus regi siauresnį pasirinkimą, kurį dažnai laiko vieninteliu sprendimu esamoje situacijoje. Todėl aistros veikiamas žmogus gali priimti teisingus ar neteisingus sprendimus, bet jie visuomet bus ekskliuzyvistiniai (t.y. „mano sprendimas vienintelis teisingas“) . Neišmanymo gunos sąlygotas žmogus jaučiasi esąs įspaustas į vis siaurėjantį tunelį, ir ką bedarytų, rezultatas vis blogesnis ir blogesnis. Kitaip tariant, neišmanymo kupinas žmogus nemato jokio pasirinkimo ir yra linkęs arba atsisakyti bet kokios veiklos arba desperatiškai griebtis bet kokios, išskyrus protingą veiklą.

Bhagavad-gytos 18.14 posmas taip pat patvirtina, kad karma nėra vienintelis faktorius, priverčiantis gyvąją būtybę pasielgti vienaip ar kitaip.

Siela ir Dievas yra transcendentinės prigimties. Dievas, laisvas nuo karmos, padeda gyvai būtybei veikti. Tačiau gyvoji būtybė, atiduodama valią materialios gamtos gunoms, atsisako Dievo pagalbos ir pasirenka priklausomybę nuo karmos.

Materiali gamta visiškai determinuota – joje veikia griežti dėsniai. Pasirinkdama veikti pagal materijos dėsnius, siela tampa jų priklausoma ir praranda laisvą valią. Tačiau veikdami pagal dvasinio pasaulio dėsnius, išsivaduojame nuo materialių apribojimų. Kiek veikiame dvasiniame lygyje, tiek esame laisvi nuo karmos.

Karma beveik visuomet pasireiškia per norus, kurie vadinami karmašaya. Kai ateina laikas patirti reakciją, prote kyla noras, sukuriantis atitinkamą situaciją-reakciją. Vedanta sūtra apibrėžia keturias karmos stadijas:

Kiekvienas individas susijęs su didesne bendruomene ir dalijasi jos džiaugsmais ar kančiomis. Kai tauta nusideda ir patiria karą, badą ar epidemijas, kiekvienas narys patiria pasekmes, nors asmeniškai gali būti be priekaištų. Tai vadinama kolektyvine nuodėme ir paaiškina nelygybę pasaulyje.

KLAUSIMAI

1. Laisva ar priklausoma yra sąlygota siela?
2. Kaip lemties sąvoka siejasi su laisva valia?
3. Panaudodami analogijas papasakokite kokiu būdu gyvoji būtybė pakliuvo į tokias apgailėtinas egzistencijos sąlygas.
4. Kokį vaidmenį materialiam įkalinimui ir išsivadavimui iš materijos atlieka norai?
5. Trumpai paaiškinkite karmos dėsnį ir jo santykį su gimimų ir mirčių ciklu.
6. Papasakokite apie 3 veiksmo formas.
7. Kokios yra keturios karmos pakopos?

PRIEDAS: Punya Karma

Ištrauka iš Śrīlos Bhaktivinodos Thakuros knygos „Śrī Čaitanja Śikşamŗta", 2 skyrius, 2 dalis.