Kantrybė ir gailestingumas yra aprašyti Bhagavad-gytoje ir Šrimad Bhagavatam, kaip vienos iš geriausių atsidavusiųjų savybių. Vaišnavas, Viešpaties Krišnos atsidavęs, natūraliai išsiugdo savyje 26 savybes, tačiau gailestingumas ir pakantumas yra tos savybės, kurias mes turime išsiugdyti dar iki tapdami tobulais vaišnavais.
Šaltiniai: BG 2.14 ir ŠBh. 3.25.21, Pamokymų nektaro 3 tekstas.
Kantrybė
Kantrybė turi dvi puses:
Adhibautika kleša
Kančios patiriamos dėl kūno.
Adhidaivika kleša
Kančios patiriamos dėl aukštesnių jėgų poveikio, gamtos nelaimių, etc.
Adhiatmika kleša
Kančios patiriamos dėl santykio su kitomis būtybėmis ir proto kančios.
mātrā-sparśās tu kaunteya
śītoṣṇa-sukha-duḥkha-dāḥ
āgamāpāyino ’nityās
tāṁs titikṣasva bhārata
"O Kunti sūnau, laimė ir kančia pasirodo trumpam ir ilgainiui išnyksta – taip keičiasi žiemos ir vasaros. Šiuos pojūčius sukelia juslinis patyrimas, o Bharatos aini, ir reikia mokytis netrikdomam juos pakęsti." (Bhagavad-gyta 2.14)
Mokytis kantrybės reikia tam, kad galėtumėm tinkamai atlikti savo pareigas. Kartais tenka susidurti su nemalonumais ar nepatogumais. Sakykime, keltis anksti ryte arba maudytis šaltu (vėsiu) vandeniu gali atrodyti nemalonu kūnui, tačiau praktika rodo, kad tokie žmonės, kurie priverčia save tai daryti, yra sveikesni ir efektyvesni. Vedos moko, kad savo pareigas reikia vykdyti net nepalankiomis sąlygomis.
Šventraščiuose pateikiami pavyzdžiai asmenybių, kurie savo pareigas vertino aukščiau nei asmeninius interesus. Tai Maharadžos Šibi pavyzdys iš Šrimad Bhagavatam, bei Prahlada Maharaja, Viešpats Nitjananda Prabhu ir Haridasa Thakura.
Sadhu, išminčiui, o ir kiekvienam, kuris praktikuoja dvasinį kelią, dažnai tenka susidurti su kliūtimis, su kritika, bei žmonių panieka. Tačiau tai niekuomet neturi būti pagrindas palikti savo dvasinę praktiką. Kai mes matome, jog žmonės mus užgaulioja, mes turime suprasti, kad šiuos žmones valdo neišmanymas, todėl turėtume jausti jiems gailestį, o ne neapykantą.
Šrimad Bhagavatam 4.19.34 posme Viešpats Brahma sako Maharadžai Prithu: „Išklausyk mano žodžius su didele pagarba. Mes privalome visuomet atsiminti, kad jei kažkas nutinka likimo valia, mes neturime dėl to labai apgailestauti. Kuo labiau mes bandysime ištaisyti tokius nemalonumus, tuo labiau mes įžengsime į tamsiausius materialistinės mąstysenos regionus.“
Šrimad Bhagavatam 3.25.21:
titikṣavaḥ kāruṇikāḥ suhṛdaḥ sarva-bhūtānām
ajāta-śatravaḥ śāntāḥ sādhavaḥ sādhu-bhūṣaṇāḥ
"Sadhu požymiai yra tai, kad jis yra pakantus, gailestingas ir draugiškas visoms gyvosioms būtybėms. Jis neturi priešų ir yra ramus. Jis seka šventraščių nurodymais ir visos jo savybės yra kilnios."
Iš tiesų tokia asmenybe gali būti tik vaišnavas, kadangi jis neturi jokių kitų troškimų, išskyrus troškimą tarnauti Krišnai. Jis supranta, kad pasitarnaus Krišnai geriausiai, jei atves kaip galima daugiau žmonių pas Jį. Todėl jo vienintelis rūpestis yra kaip skleisti Krišnos Sąmonę, kaip padėti žmonėms suvokti Dievą. Jis niekuomet negalvoja apie tai, kaip išsivaduoti pačiam. Jis galvoja, kaip išvaduoti kitus, tai yra gailestingumas.
Kartais atsidavusiems tenka susidurti netgi su prievarta. Jėzus Kristus buvo nukryžiuotas. Haridasa Thakura buvo plakamas 22 turguose, Viešpaties Čaitanjos asmeninis palydovas Nitjananda prabhu buvo primuštas paleistuvių Džagajaus ir Madhajaus. Ir vis dėlto jie kantriai vykdė savo misiją – išvaduoti visas puolusias sielas.
Gailestingumas
"Vaišnava para dukha dukhi"
Vaišnavui skauda tuomet, kada skauda kitiems.
Sugebėjimas jausti kitų būtybių jausmus vadinamas empatija. Empatija yra labai svarbi praktikuojantiems jogą, tačiau Krišna sako, kad aukščiausias jogas yra tas, kuris išsiugdė dvasinę empatiją gailestį ir draugiškumą visoms gyvoms būtybėms, gerai suvokdamas, kad anapus skirtingu formų slypi viena dvasinė prigimtis, kuri kenčia be Krišnos ir laiminga būdama su juo.
BG 6.32 Krišna sako Ardžunai:
"Tas yra tikras jogas, o Ardžuna, kuris lygindamas su savuoju aš regi tikrąją visų gyvų būtybių vienovę, tiek jų laimėje tiek kančioje."
Gailestingu gali būti tas, kuris linki gero visoms gyvoms būtybėms. Tai yra jis neturi savo ego ir nesiekia naudos sau. Jis trokšta gero ne tik žmonių visuomenei, bet taip pat ir visiems gyvūnams.
Kas yra tikrasis gailestingumas?
Gailestingumas reiškia duoti sieloms žinias apie savąjį aš. Tikrasis gailestingumas nėra pamaitinti žmogų ar jį aprengti, kaip galvoja dauguma religingų žmonių. Gailestingumas reiškia padėti žmogui galutinai išsivaduoti iš kančios.
Materiali egzistencija
Pati materiali egzistencija, kokia ji bebūtų yra nenatūrali aplinka sielai, todėl siela iš tiesų kenčia net mėgaudamasi materialiais objektais, nes ji nepatiria tikro malonumo.
Gailestingumas ir pakantumas
Gailestingumas ir pakantumas yra labai artimai tarpusavyje susiję. Gailestingumas pagimdo kantrybę ir ištvermę. Tam, kad būti gailestingu, dažnai tenka atsisakyti kūniško ar psichinio komforto.
ŠBh 8.7.39
"Paprasti žmonės, suklaidinti iliuzinės Aukščiausio Dievo Asmens galios visuomet puoselėja priešiškumą vieni kitiems. Tačiau bhaktai, netgi rizikuodami savo laikinomis gyvybėmis, bando išgelbėti juos."
ŠBh 8.7.44
"Didžiosios asmenybės beveik visuomet savanoriškai imasi kančios, regėdamos kenčiančius žmones. Tai yra laikoma aukščiausiu Dievo Asmens, esančio kiekvieno širdyje, garbinimo metodu."
Tokiu būdu tas, kuris rūpinasi visų žmonių dvasine gerove, aukodamas savąją, yra pats brangiausias Viešpačiui ir greitai pelno Jo pripažinimą. Viešpats Šiva išgėrė nuodų vandenyną, regėdamas, jog visas pasaulis atsidūrė pavojuje.
Prahlada Maharadžos malda (ŠBh. 7.9.44)
“Mano brangus Viešpatie Nrisimhadeva, aš matau, jog aplink išties yra daugybė šventų asmenybių, tačiau jie domisi tik savo išsivadavimu... Kalbant apie mane, aš nenoriu išsivaduoti vienas pats, palikdamas visus šiuos kvailus vargšus ir niekšus nuošaly. Aš žinau, kad be Krišnos sąmonės, nepriėmęs Tavo lotoso pėdų prieglobsčio niekas negali būti laimingas. Todėl aš noriu atvesti juos į Tavo lotoso pėdų prieglobstį.“
Bhadžanas apie gailestingumą:
yaha jada jiva anadi kala te
nipata kapata agara
jina vishayana anubhavata dusaha dukha
neku viraga na dhara
puni jina vishayana nahim kacchu anubhava
kimi samujhiya sansara
mithyo na jaga yadyapi hari harijana
pragate aganita bara
dosha kripalu subhayana ko jo
kara nita para-upakara
(Iš Kripalu Maharadžos „Prema rasa mandira“)
Šventieji tai žino labai gerai, tačiau dėl savo prigimtinės nepriežastinės malonės ir darydami gera kitiems, jie ir toliau ateina į šį pasaulį ir nepalieka nei vieno neapversto akmens, ieškodami prarastų Šri Krišnos tarnų.
Tolerancijos ribos
Čaitanja Mahaprabhu Šri Šikšaštakoje sako: “taror iva sahiṣṇunā” – reikia būti pakantesniam už medį. Nereikalauti jokios pagarbos sau ir rodyti pagarbą visiems. Medis nesipriešina, kai jį kerta, o dažnai medkirčiui suteikia prieglobstį nuo saulės ir nuo lietaus.
Budhos pamoka
„O drauge! Atsakyk į mano klausimą. Jei tu duodi kam nors dovaną, o šis jos nepriima, kam liks dovana?” Žmogus atsakė: “Akivaizdu, tam, kuris davė.” Viešpats Buddha nusišypsojo ir tarė: “Tu liejai ant manęs įžeidimus, bet aš jų nepriėmiau. Taigi, pas ką lieka dabar tie įžeidimai? Ir kas nuo jų patirs žalą?”
Kada toleruoti NEGALIMA:
- Kai įžeidinėjamas Krišna, dvasinis mokytojas, atsidavę, ISKCON, ar Prabhupada.
- Tai klausytis nėra pakantumas. Įžeidinėjantis šventas asmenybes atlieka nuodėmę.
- Vaišnavas tuoj pat turi nutraukti bet kokius įžeidinėjimus arba pasitraukti.
Pakantumas bhaktams
Pamokymų nektaras, 6 posmas
“Bhaktų gyvenančių materialiame pasaulyje niekuomet negalima vertinti materialiu požiūriu... Panašiai ir save suvokęs vaišnavas visuomet yra transcendentiniame lygyje ir neturi būti vertinamas už materialius trūkumus.”
Mes jokiu būdu negalime kritikuoti kitų vaišnavų už jų trūkumus. Verčiau turėtume suvokti, kad jie taip pat nori pasitarnauti Krišnai, tačiau nežino kaip tai padaryti teisingai. Todėl jų negalima kritikuojami, juos reikia pamokyti.
Pakantumas materialistams
Nereikia būti tobulu išminčiumi, kad pradėti jausti gailestį kitoms gyvoms būtybėms. Žmones dažnai ištinka stichinės ar asmeninės nelaimės, ir kartais bhaktai sako, jog tai jų karma ir jie gauna tai ko nusipelnė. Nors tai be abejo tiesa, vaišnavas niekuomet neturėtų tarti šių žodžių su panieka.
Elgesio pavyzdys visuomet geriau nei ilgos ir pamokančios kalbos. Kritikuodami materialistus ir nepakęsdami jų trūkumų dažniausiai parodome savo pačių nesugebėjimą siekti aukštesnio Krišnos sąmonės lygio.
KLAUSIMAI
- Trumpai paaiškinkite, kas yra kantrybė, pakantumas ir gailestingumas, ir kaip jie pasireiškė didžiųjų ačarjų gyvenime?
- Paaiškinkite, kada pakantumas tinka, o kada ne?
- Paaiškinkite kuo skiriasi tikras gailestingumas nuo netikro?
- Pacituokite mintinai Bhagavad-gytos 2.14 posmą bei vertimą.