Kaip gaunamos Vedų žinios?
Šri Iša Upanišados 9 posmas teigia, kad neišmanymas veda į tamsą, tačiau į dar didesnę tamsą veda neteisingai suprastos žinios. Šiuolaikinė civilizacija labai pažengė moksliniame pasaulio pažinime, tačiau žmonės tapo dar nelaimingesni. Tikros žinios turi atnešti laimę, o ne kančią. Jos turi keisti žmogų, o ne aplinką. Bet tai ką mes sužinome ir kaip sužinome įtakoja pažinimo kokybę.
Trys pagrindiniai žinių gavimo šaltiniai
1) Pratjakša
Tiesioginė patirtis, gauta per jutimus bei protą. Empirinis metodas [gr. empeiria], paremtas jutimais.
2) Anumana
Logika bei išvados, gautos stebint pasaulį tiesiogiai. Taip pat empirinis metodas, grindžiamas savarankišku analize.
3) Šabda
Autoritetų balsas bei šventraščiai. Tai apibendrintos žinios iš patikimo šaltinio, galinčios atskleisti tai, ko jutimai nepasiekia.
Atkreipkime dėmesį į tai, kad pirmieji du metodai grindžiami savarankišku faktų rinkimu ir jų analizavimu. Trečiasis metodas reiškia, kad jau apibendrintas ir išanalizuotas žinias gauname iš patikimo šaltinio. Tiesioginė patirtis ir išvados tik sustiprina mūsų pasitikėjimą autoritetais. Trečiasis metodas gali mums papasakoti apie tai, ko niekada nesužinotume egzistuojant, jei pasikliautume tik jutimais.
Indukcija ir Dedukcija
Žmogus, pradedanti studijuoti Vedas, gali pasinaudoti vienu iš dviejų būdų:
Indukcija (Aroha-pantha)
[lot. inductio – paskatinimas] Kylantis į viršų pažinimo kelias.
Kai savo proto pagalba siekiame pažinti vis sudėtingesnius dalykus. Žmogus nesikreipia į autoritetus ir bando išsiaiškinti tiesą savo pastangomis.
Dedukcija (Avaroha-pantha)
[lot. deductio – išvedimas] Einantis iš viršaus į apačią.
Pats tobuliausiasis leidžia mums save pažinti. Žmogus gauna žinias iš autoritetingo šaltinio (Vedų). Išvados visuomet tikslios.
Katha Upanishad 1.2.23 sako:
„Aukščiausio Viešpaties neįmanoma pasiekti išsamiais paaiškinimais, plačiu intelektu ar netgi daug klausant. Jį pasiekti gali tik tas, kurį Jis pats pasirenka. Tokiam žmogui Jis apreiškia savo tikrąjį pavidalą.“
Pažinimo laisvė ir nužengiantis kelias
Koks santykis tarp mąstymo laisvės ir šventraščių autoriteto? Bhaktivinoda Thākura savo žymioje kalboje „Bhāgavata, jos filosofija, jos etika, jos teologija“ (1869 m.) rašo:
Srila Bhaktivinoda Thakura:
„Bhāgavata mus moko, kad Dievas duoda mums tiesą... kai mes jos stipriai trokštame... Mūsų šastros arba kitais žodžiais minties knygos, neturi savyje visko, ką mes galime gauti iš mūsų Tėvo... Dievo apsireiškimas yra absoliuti tiesa, bet labai retai ji gaunama ir išlaikoma su pirminiu tyrumu...
Vjāsa buvo nepatenkintas tuo, ką jis surinko Vedose... Sąžinės ramybė nesankcionavo jo darbų... Jis sakė jam viduje: „Ne, Vjāsa! Tu negali ilsėtis ramiai, patenkintas klaidingu tiesos vaizdu... Tu pats turi belstis į neišsenkančio tiesos sandėlio duris...“
Mes neturime leisti vesti mus tiems, kurie gyveno ir mąstė prieš mus. Mes turime galvoti už save ir bandyti gauti tolesnes tiesas, iki šiol neatskleistas... Todėl Bhāgavata yra laisvės religija, tiesa be priemaišų ir absoliuti meilė.“
Iš šios kalbos galime daryti išvadą, kad aukščiausią dvasinį siekį nusako žmogaus sąžinės (vidinė) ramybė. Šastra suteikia mums laisvę klausti ir ieškoti atsakymų patiems, o pati siūlo savo pagalbą. Krišna nori, kad mes eitume patys, ieškotume kelio, įgytume savo patirtį ir savimi patvirtintume visas dvasines tiesas.
Laisvė ir paklusnumas
Laisvė yra sielos, bet ne materijos atributas. Materialios sampratos užvaldyta gyvoji būtybė rizikuoja neteisingai suprasti laisvės principą. Ribodamas kūno poreikius žmogus laisvina sielą iš priklausomybės nuo jų.
Tik asmuo, kuris paklūsta šventraščiams ir dvasiniams autoritetams gali išlaisvinti save iš materijos prievartos. Tik tuomet, išlaisvinęs savąjį dvasinį intelektą jis galės ieškoti tiesų, kurių iki šiol niekas nerado.
Ką avaroha panthā reiškia praktiškai?
Tai reiškia priimti dvasinio mokytojo vadovavimą. Bhagavad-gyta (4.34) sako:
tad viddhi praṇipātena
paripraśnena sevayā...
Stenkis sužinoti tiesą iš dvasinio mokytojo. Nuolankiai jo klausinėk ir tarnauk jam. Save suvokusios sielos gali suteikti žinių, nes jos regi tiesą.
Taip pat Švetašvatara Upanišada (6.23) patvirtina: „Tik toms didžioms sieloms, kurios turi nepalaužiamą tikėjimą tiek Viešpačiu tiek dvasiniu mokytoju, iš ties savaime atsiskleidžia visa Vedų žinių esmė.“
5 Vedų žinių įsisavinimo pakopos
Pratjakša
Pažinimas savo paties jutimais. Stebint mokytoją (ačarją) ir sekant jo pavyzdžiu.
Parokša
Netiesioginis pažinimas kito žmogaus jutimais. Matome tiesą kito, dvasiškai tobulesnio žmogaus akimis.
Aparokša (Realizacija)
Betarpiškas, tiesioginis pažinimas. Mokinys pradeda suvokti filosofiją ir viską regėti per šį suvokimą. Naudojama dvasinė anumana.
Adhokšadža (Apreiškimas)
[adhah – žemyn, akša-dža – juslės]. Tai, kas nusveria juslines žinias. Žinios gaunamos aplenkiant netobulą proto sluoksnį.
Aprakrita
Dvasinis regėjimas. Žmogus stebi tikrą dvasinę realybę ir Dievo veiklą. [aprakrita – nematerialus].
Parampara ir Sampradajos
Parampara reiškia tai, kas eina vienas po kito. Param param – aukščiau ir aukščiau, iki pat Krišnos. Jei grandinė nutrūksta (tampa apasampradaja), Pats Krišna turi ją atstatyti. Šiais laikais yra keturios autoritetingos vaišnavų sampradajos:
Lakšmi (Šri)
Ramanudžačarja
Brahma
Madhvačarja
Šiva (Rudra)
Višnu Svamis
Kumarai
Nimbarka
Klausimai savikontrolei:
- Kokie yra pažinimo metodai?
- Kokie yra sąlygotos sielos trūkumai?
- Paaiškinkite skirtumą tarp indukcinio ir dedukcinio metodų?
- Paaiškinkite būtinybę gauti žinias iš tinkamo šaltinio.
- Paaiškinkite paramparos principą?
- Pacituokite atmintinai BG 4.2 posmą.