Visos 6 filosofinės sistemos yra vadinamos astika, t.y. jos pripažįsta Vedą kaip autoritetą. Čarvakos, budistai ir džainiai yra vadinami nastikomis, nes jie atmeta Vedas.
Pradedant njajos filosofija, kiekviena daršana pateikia vis pilnesnį vedinių žinių suvokimą.
1. Njaja
Nustato filosofinio disputo taisykles: siela, fizinis pasaulis, Dievas, išsivadavimas.
2. Vaišešika
Analizuoja materialią gamtą ir atomų teoriją.
3. Sankhja
Analitinis procesas, padedantis sielai atsiriboti nuo materijos.
4. Joga
Pažadina dvasinį regėjimą, leidžiantį regėti save atskirai nuo kūno.
5. Karma Mimamsa
Nukreipia ieškotoją link vedinio ritualizmo tikslų.
6. Vedanta
Susitelkia į aukščiausią tikslą, kurio moko upanišados.
Anksčiau visos daršanos buvo vieningo Vedų supratimo skyriai, tarsi fakultetai Universitete. Tačiau gana neseniai šios daršanos išsiskyrė ir tapo atskiromis mokyklomis. Kai kas netgi panaudojo šias daršanas savo tikslams. Tarkim 500 m. pr. Kr. Karma mimamsos filosofija tapo labai populiari ir brahmanai ją naudojo, kad pateisintų masinių gyvulių skerdyklų atidarymą. Tai sukėlė naujos religijos – budizmo paplitimą, kuris mokė neprievartos (ahimsos) ir tuštumos. Kai imperatorius Ašoka paskelbė budizmą valstybės religija (250 m. pr.Kr.), karma mimamsos įtaka susilpnėjo.
Savo ruožtu budizmas užgeso po to, kai vedantistas Šankara (VIII a. po Kr.) paskelbė savo doktriną ir atgaivino Vedų kultūrą. Tačiau jo Vedantos supratimas buvo paveiktas budizmo filosofijos ir todėl neatstovavo tikrosios Vedantos, kurią paskelbė Vjasadeva.
Vėlesni mokytojai Ramanudža ir Madhva pateikė savo mokymus, kurie pasiekė filosofinės minties aukštumų ir buvo gerai įvertinti šiuolaikinių mąstytojų.
Bendri 6 filosofinių sistemų bruožai
Jau buvo minėta, kad visos filosofinės daršanos priima Vedų autoritetą ir vadinamos astika. Visas daršanas sudarė ir aprašė sūtrose įvairūs vediniai išminčiai:
Kadangi jie visi sėmėsi žinių iš Vedų, jų mokymai turi daug panašių bruožų: jie visi pripažino, kad siela yra individuali dvasinė būtybė, turinti amžiną sąmonę; siela keičia fizinius kūnus vienas po kito (reinkarnacija) pagal karmos dėsnį. Siela kenčia dėl kontakto su materija. Kančios pabaiga yra filosofijos tikslas. Kiekvienos daršanos pasekėjas sekė ta pačia sadhana – apsivalymo taisyklėmis, ir juslių bei proto kontrole, kurios yra brahmaniško elgesio dalis.
Njaja (Logika)
Sudarytojas – Gautama (Akšapada)
Žodis njaja reiškia taisyklė. Njajos objektas – teisingos žinios ir šių žinių gavimo būdai. Kartais vadinama tarka šastra – argumentacijos mokslas. Kartais vadinama Anvikšiki – kritiško tyrinėjimo mokslas, kadangi njaja analizuoja žinių prigimtį ir jų šaltinį, taip pat žinių patikimumą.
Ši filosofija teigia, kad tikros žinios apie išorinį pasaulį ir jo ryšį su protu bei siela, yra vienintelis būdas išsivaduoti. Žmogus gali išsivaduoti iš kančios, jei moka teisingai naudotis loginėmis formulėmis ir argumentais bei moka juos taikyti savo kasdieniniame gyvenime. Tokiu būdu njajos galutinis tikslas nėra vien surasti priemones teisingoms žinioms atskirti nuo neteisingų. Galutinis njajos filosofijos tikslas yra išsivadavimas.
16 Kategorijų (Padartha)
Visos 6 filosofinės sistemos studijuoja materialią reiškiniją ir jos santykį su gyvąja esybe. Njajos filosofijoje šios studijos suskaidytos į 16 kategorijų:
1. Pramana – žinių šaltiniai.
2. Prameja – žinojimo objektas. Yra 12 pramejų: atman (siela), šarira (kūnas), indrija (5 juslės), artha (juslių objektai), buddhi (suvokimas), manas (protas), pravriti (veikla), doša (proto trūkumai), pretjabhava (atgimimas), phala (rezultatai), dukha (kančia), apavarga (išsivadavimas).
3. Samšaya – abejonė neužtikrintumo būvyje.
4. Prajodžana – tikslas.
5. Drištanta – pavyzdys.
6. Siddhanta – doktrina.
7. Avayava – 5 išvados dalys: pratigja (teiginys), hetu (priežastis), udaharana (pavyzdys), upanaja (universalus teiginys), nigamana (išvada).
8. Tarka – hipotetiniai argumentai.
9. Nirnaja – išdava.
10. Badha – diskusija.
11. Džalpa – ginčas.
12. Vitanda – neracionalūs argumentai.
13. Hetvabhasa – apgaulingas argumentavimas.
14. Čhala – nesąžiningas atsakymas.
15. Džati – bendro pobūdžio teiginiai, besiremiantys klaidinga analogija.
16. Nigrahsthana – dirva pergalei.
Gyvenimo tikslas yra suprasti dvylika realybės aspektų. Neišmanymas priverčia gyvąją būtybę susipainioti šioje realybėje. Pramana, arba teisingo pažinimo metodas leidžia pažinti pramejas teisingai.
Pramana (Žinių šaltiniai)
Prama reiškia „teisingas žinojimas“. 4 pagrindinės pramanos:
1. Pratjakša (tiesioginė patirtis)
Dauguma žmonių tiki tik tuo, ką regi ar gali pačiupinėti. Njaja tiesioginiam patyrimui kelia griežtus reikalavimus. Kad tokia patirtis būtų prama, ji turi būti aiški ir nekelianti abejonių.
Yra laukika (paprasta) ir alaukika (nepaprasta) patirtis. Alaukika patirtis gali būti: samanya lakšana (suvokimas remiantis panašumais), jnana lakšana (remiantis asociacija) ir jogadža (intuityvus suvokimas).
2. Anumana (išvedimas)
Susideda iš trijų dalių: pakša (mažasis terminas), sadhja (didysis terminas) ir hetu (vidurinysis terminas). Teisingas teiginys galimas tik esant neabejotinam ryšiui (vjapti) tarp jų.
3. Upamana (palyginimas)
4. Šabda (paliudijimas)
Ne kiekvienas liudijimas yra teisingas. Teisingas liudijimas yra tik tas, kuris atėjo iš apta – žmogaus, kurio žodžiai ir veiksmai nesiskiria nuo to, ką jis mąsto. Vedos yra laikomos tokių šventų išminčių užrašyta išmintimi. Šabda yra galutinis žinių šaltinis.
Vaišešika (Atomizmas)
Autorius – Kanada (Uluka)
Šios sistemos ypatinga savybė yra vadinama – unikalumas (išskirtinumas) – višeša, todėl ši sistema vadinama vaišešika. Tarp njajos ir vaišešikos yra daug panašumo. Tačiau yra du pagrindiniai skirtumai: njaja pripažįsta keturis nepriklausomus žinių gavimo būdus, vaišešika tik du (patirtį ir išvedimą), ir visą realybę skirsto ne į 16, o į 7 kategorijas:
9 Dravjos (Substancijos)
Žemė, vanduo, ugnis, oras, eteris (erdvė), laikas, kryptis, siela ir protas.
Vaišešikoje, mažiausia nedaloma materijos dalelė vadinama paramanu, arba atomu. Šie atomai yra amžini, kadangi jie neturi dalių ir negali būti sukurti ar sunaikinti. Tačiau pagrindiniai žemės, oro, vandens elementai gali būti sunaikinti, kadangi jie sukurti iš įvairių atomų mišinių.
Eteris (erdvė) yra substancija, nesudaryta iš atomų. Laikas ir kryptis taip pat nėra tiesiogiai suvokiami.
Siela laikoma amžina ir visa persmelkiančia. Ji yra sąmonės fenomeno substratas. Yra dviejų rūšių sielos: individuali siela ir aukščiausioji siela. Protas pasireiškia kaip vidinė juslė, kuri jaučia skausmą ir malonumą.
24 Gunos (Savybės)
Pastebėjimas: Buddhi vaišešikoje reiškia suvokimą ar žinias, skirtingai nuo samkhjos “intelekto”.
Karma (veikla)
Veiksmas gali vykti substancijoje ir negali egzistuoti nepriklausomai.
Samanja (bendrumas)
Pats didžiausias bendrumas yra pati egzistencija – satta.
Višesa (unikalumas)
Unikalumas yra tai, kas atskiria vieną amžiną substanciją nuo kitos.
Samavaja (neatsiejamumas)
Tai ryšys tarp objektų, kurie negali būti atsieti vienas nuo kito (pvz. kūnas ir jo dalys).
Abhava (neegzistavimas)
Daikto neegzistavimas kitų daiktų atžvilgiu arba abipusis neegzistavimas.
„Pasaulis iš tiesų nėra nei kuriamas, nei sunaikinamas. Viešpaties valia visi materialūs elementai susiskaido į atomus, ir Jo valia atėjus laikui susijungia į stambesnius junginius.“
Vedanta (Vedų pabaiga)
Autorius – Vjasadeva
Žodis „Vedanta“ reiškia Vedų pabaiga, Vedų studijų pabaiga. Vedų kulminacija yra Upanišados, todėl jos vadinamos Vedanta. Žodis „Upanišada“ reiškia tai, kas išgirsta sėdint prie dvasinio mokytojo lotosinių pėdų.
Nors yra gausybė upanišadų, autoritetingomis pripažįstamos 108. Jose išminčiai išdėstė požiūrį į Absoliutą, suvokiamą trimis aspektais: kaip Brahmanas (beasmenis švytėjimas), Paramatma (Aukščiausioji siela) ir Bhagavanas (Aukščiausias Dievo Asmuo).
Vjasadeva parašė „Vedanta sūtrą“, kuri glaustai paaiškina Upanišadų mokymą. Kadangi ją sunku suprasti, jis parašė „Šrimad Bhagavatam“ – savo komentarą. Deja, ne visos mokyklos tai pripažįsta.
Vedantos interpretacijos svyruoja nuo kraštutinio subjektyvaus idealizmo iki objektyvaus personalizmo.
Vedantos mokyklų klasifikacija:
Impersonalistinės mokyklos (Advaita)
Personalistinės mokyklos
Samkhja (Analizė)
Autorius – Kapila Munis
Samkhja susumuoja njajos ir vaišešikos požiūrius į realybę į dvi kategorijas: Prakriti (materija) ir Puruša (siela). Todėl ji vadinama dualistine filosofija.
Indijoje egzistuoja du požiūriai į pasaulio sukūrimą: satkarjavada (pasekmė jau yra priežastyje) ir asatkarjavada (atvirkščiai). Samkhja priklauso prie pirmosios (parinamavada) – priežastis transformuojasi į pasekmę.
Prakriti (Gamtos materija)
Samkhja nesutinka, kad pasaulis sukurtas iš atomų, nes subtilesni elementai (kaip protas) negali kilti iš grubesnių. Ji ieško vieno principo – prakriti. Tai nėra sąmoningas principas, bet „išimtinė galimybė“.
Prakriti charakterizuojama trimis gunomis (savybėmis). Jos yra pati prakriti esmė. Kai gunos yra pusiausvyroje, tai neišreikštas būvis (svarūparinama). Kai pusiausvyra sutrinka (viruparinama), prasideda kūrimas.
Puruša (Siela)
Puruša – amžinas, nekintantis tyros sąmonės būvis. Visi objektai negali būti skirti prakriti, nes ji nesąmoninga. Besimėgaujantis turi būti sąmoningas – tai puruša.
Samkhja teigia, kad yra daugelis sielų, o ne viena. Visa reiškinija atsiranda dėl prakrti ir purušos santykio.
Pirmoji prakriti transformacija yra buddhi arba mahat. Iš jo kyla ahankara (ego).
Joga (Savidisciplina)
Autorius – Patandžali Riši
Joga yra praktinis samkhjos pritaikymas. Žodis reiškia „sujungti“ – prijungti individualią sąmonę prie Aukščiausiojo. Patandžalio joga dar vadinama Aštanga joga (aštuonių dalių sistema).
Patandžali joga aiškina proto (čitta) prigimtį. Aukščiausias tikslas – kaivalja. Pagal sužadinimo lygį protas gali būti 5 būsenų: sutrikdytas (kšipta); suklaidintas (mūdha); nerimastingas (vikšipta); sutelkto dėmesio (ekagra); ir gerai kontroliuojamas (niruddha).
Penkios proto modifikacijos:
- Teisingas suvokimas
- Neteisingas suvokimas (prasideda nuo avidjos)
- Žodinis suvokimas (fantazijos)
- Miegas
- Atmintis
„Protas – tarsi ežeras, kuris gelmėje visuomet ramus, tačiau bangos paviršiuje kliudo tai suvokti.“
Norėdamas padėti mokiniams, Patandžali aprašo metodą Krija joga (apsivalymo joga): askezės, šventraščių studijos ir atsidavimas Aukščiausiajam.
Aštuonios jogos pakopos (Aštanga):
1. Jama (Draudimai)
Neatlikti prievartos (ahimsa), nemeluoti (satja), nevogti (asteja), kontroliuoti jusles (brahmačarja), nesavininkiškumas (aparigraha).
2. Nijama (Taisyklės)
Švara (šauča), vidinis pasitenkinimas (santoša), askezės (tapas), studijos (svadhjaja), atsidavimas Aukščiausiajam (Išvara pranidhana).
3. Asana (Fiziniai pratimai)
Asanos skiriamos į dvi kategorijas: a) pagerinančios fizinę savijautą ir b) reikalingos meditacijai. Meditacijai pagrindinės keturios: sukhasana, svastikaasana, padmasana, siddhasana. Asanų tikslas pasiekti samadhi.
4. Pranajama (Kvėpavimo pratimai)
Prana – pirminis energijos vienetas. Mūsų kūne yra dešimt pagrindinių pranų (prana, upana, samana, udana, vjana ir kt.). Kvėpavimo pratimų dėka jogas gali suderinti šiuos gyvybės orus.
Yra keturių rūšių pranajama: išorinė (iškvėpimas), vidinė (įkvėpimas), tarpinė ir ketvirtoji (transcendentinė).
5. Pratjahara (Dėmesio atitraukimas)
Juslės nuolat klajoja. Pratjahara yra relaksacija – juslių atitraukimas nuo objektų, ryšio su protu „išjungimas“.
6. Dharana (Koncentracija)
Pastangos sutelkti visą dėmesį į vieną objektą (paprastai mantrą, ar vidinį tašką kaip saulės rezginys, tarpunosis).
7. Dhyana (Meditacija)
Gilios koncentracijos būsena, kuomet dėmesys nenukrypsta. Šioje būsenoje nebėra emocijų, minčių, atminties, patiriamos siddhi.
8. Samadhi (Transas)
„Būsena, kurioje visi klausimai atsakyti“. Protas nebeturi tikslo klaidžioti.
Dvi pakopos: 1) sabidža (su sėklomis) – išlieka latentiniai troškimai; 2) nirbidža (be sėklų) – visiškas susivienijimas su Aukščiausia siela.
Karma Mimamsa (Ritualizmas)
Autorius – Džaimini Riši
Žodis mimamsa reiškia analizuoti ir kruopščiai suprasti. Filosofinės Karma mimamsos ir Vedantos sistemos yra artimai susijusios. Karma mimamsa yra tarsi slenkstis į Vedantos filosofiją. Ji egzaminuoja Vedų mokymą ritualų šviesoje (Purva mimamsa), o Vedanta tą pačią Vedą analizuoja transcendentinio žinojimo požiūriu (Uttara mimamsa).
Pagrindinis Karma Mimamsos tikslas – pateikti praktinę Vedų religijos metodologiją tiems, kurie siekia turtų (artha) ir malonumų (kama). Todėl ji paaiškina Vedų ritualus materialistiškai, o dievus – antropocentriškai.
Pagrindinis užsiėmimas – sujungti jogos savidiscipliną su Vedų ritualine dalimi, išmokyti savanaudišką žmogų pareigos. Vedų dharma čia pritaikoma materialistams kaip naudinga žmonėms.
Pirmas sistemiškas darbas – Džamini Rišio „Mimamsa Sūtra“. Vėliau Kumarila Bhatta ir Prabhakara įkūrė dvi šakas.
Sistemų Trūkumai
Vaišešikos klaida
Vaišešikos teigia, kad atomai (nitja parimandalam) yra amžina priežastis. Tačiau „Vedanta-sūtra“ (2.2.12) kritikuoja tai: inertiški atomai negali patys susijungti be sąmoningos valios ar karminio impulso, kurio jie neturi.
Jogos ribotumas
Patandžalio metodas kartais vadinamas asat (netikras) „Šrimad Bhagavatam“, jei jis ignoruoja atsidavimą Dievui. Joga sūtros pripažįsta Išvarą tik kaip priemonę koncentracijai, o Vedanta teigia, kad atsidavimo tarnystė yra pati išsivadavimo esmė.
Njajos išsivadavimas
Njaja teigia, kad išsivadavus siela praranda sąmonę (kaip akmuo), nes sąmonę laiko tik sielos ir proto ryšio produktu. Vedanta (2.3.17) teigia: gjno 'ta eva – siela visuomet yra pažįstanti.
Samkhjos dualizmas
Samkhja klaidingai priskiria veiklą tik materijai (Prakriti), o sielą (Puruša) laiko visiškai pasyvia. Vedanta (2.3.33) teigia: karta šastrartha-vattvat – siela turi būti veikėjas, kitaip šventraščių nurodymai „daryk tai“ neturėtų prasmės.
Mimamsos materializmas
Džaimini laiko ritualus ir jų rezultatus vienintele realybe, neigdamas išsivadavimą iš samsaros. Vedanta (4.4.22) skelbia anavrttih šabdat – išsivadavusi siela nebegrįžta.
Iš visų sistemų, tik Vedanta (kai paaiškinta bona fide ačarjų) yra be trūkumų. Tačiau kitos sistemos prisideda: Samkhja aiškina elementus, Joga – meditaciją, Njaja – logiką, Vaišešika – kategorijas, Mimamsa – interpretacijos taisykles. Vienintelis tobulas šaltinis yra Pats Dievas.
Vedanta (Išvados)
Autorius – Vjasadeva
Žodis „Vedanta“ reiškia Vedų pabaiga, Vedų studijų pabaiga. Vedų kulminacija yra Upanišados, todėl jos vadinamos Vedanta. Žodis „Upanišada“ reiškia tai, kas išgirsta sėdint prie dvasinio mokytojo lotosinių pėdų.
Nors yra gausybė upanišadų, autoritetingomis pripažįstamos 108. Jose išminčiai išdėstė požiūrį į Absoliutą, suvokiamą trimis aspektais: kaip Brahmanas (beasmenis švytėjimas), Paramatma (Aukščiausioji siela) ir Bhagavanas (Aukščiausias Dievo Asmuo).
Vjasadeva parašė „Vedanta sūtrą“, kuri glaustai paaiškina Upanišadų mokymą. Kadangi ją sunku suprasti, jis parašė „Šrimad Bhagavatam“ – savo komentarą. Deja, ne visos mokyklos tai pripažįsta.
Vedantos interpretacijos svyruoja nuo kraštutinio subjektyvaus idealizmo iki objektyvaus personalizmo.
Vedantos mokyklų klasifikacija:
Impersonalistinės mokyklos (Advaita)
Majavada – Majos doktrina. Pasaulio nėra ir sielos nėra, yra tik Dievas ir iliuzija.
Brahma parinama vada – Dievo transformacijos doktrina. Dievas tampa pasauliu ir nustoja būti Dievu.
Dživa išvara vada – Dievo sąmonė fragmentuojasi ir Jis tampa gyvosiomis būtybėmis.
Vivarta vada – padengimo doktrina. Dievas susiliečia su Maja ir tampa apribotas (žmogumi).
Personalistinės mokyklos
Višišta advaita vada (Ramanudža) – atributų vienovės doktrina. Yra vienas Dievas; gyvosios būtybės ir pasaulis yra Jo atributai.
Dvaita (Madhva) – Skirtybės doktrina. Dievas ir sielos yra dvi amžinai skirtingos realybės.
Šudha advaita (Višnusvamis) – tyros vienovės doktrina. Tyrame būvyje sielos nesiskiria nuo Dievo.
Dvaita advaita (Nimbarka) – vienovės ir skirtybės doktrina.
Klausimai
- Išvardinkite ir trumpai apibūdinkite 6 Indijos filosofines mokyklas.
- Ar galima teigti, kad kuri nors iš šių mokyklų yra vienintelė teisinga ar pranašesnė už kitas?
- Kuri filosofinė mokykla vainikuoja visą Vedų išmintį?
- Ką reiškia žodžiai astika ir nastika?
- Ką reiškia žodis joga?
- Išvardinkite Vedantos mokyklų klasifikaciją.