Vedų literatūra

Žinių gavimo būdai

Vedų literatūra

Kiekvienas išsilavinęs žmogus sugeba atskirti nuomonę nuo žinių. Savo mintis apie pasaulio reiškinius gali išsakyti kiekvienas, bet jei jos nepagrįstos žiniomis, tai tik parodo asmenybės kvailumą. Taigi, visos mūsų žinios turi būti pagrįstos, kitaip jos virsta tikėjimu, sentimentais, įsitikinimais, prietarais. Norėdami būti tikri, kad įgytas žinojimas yra teisingas pirmiausia pradedame tirti šaltinius, iš kurių jis mus pasiekė. Egzistuoja įvairūs informacijos gavimo būdai, bet jų reikšmė ir patikimumas yra nevienodi. Sanskrito kalba žinių šaltinis yra vadinamas pramana, o pažinimo objektas (informacija, kurią pateikia žinių šaltinis) – pramėja.

Indijos tradicija mini ne vieną pažinimo šaltinį. Svarbiausi iš jų yra trys:

Be šių trijų šaltinių egzistuoja ir kiti, dėl kurių vertingumo ginčijasi įvairios vedinės mokyklos. Pavyzdžiui Vedantos mokykla pripažįsta dar tris pramanas:

• Upamana pramana – palyginimas arba analogija. Jei anksčiau matėme, kad kažkoks objektas panašus į kitą, vėliau, susidūrę su tokia pat situacija, nuspręsime, kad ryšys tarp dalykų arba jų panašumas yra analogiškas.
• Arthapatti-pramana – postulatas, tai ką mes deklaruojame kaip akivaizdų faktą, nereikalaujantį pagrindimo. Klasikinis pavyzdys: jei žmogus dieną badauja, bet tampa vis pilnesnis, turėtume postuluoti, kad jis valgo naktį.
• Anupalabdhi-pramana – neegzistavimas, nebuvimas, nesuvokiamumas. Apie daikto nebuvimą galime suprasti iš to, kad jo nėra ten, kur tikimės jį pamatyti.

Puranų pasekėjai prideda dar dvi pramanas:

• Sambhava pramana – kvalifikuota nuomonė. Virėjas, pamatęs indą, gali pasakyti, kokį kiekį ryžių jame galima išvirti.
• Aitihja pramana – tradicijos bei papročiai. Jie natūraliai suteikia mums informacijos apie praeitį, kas teisinga ar neteisinga.

Žmogiškieji trūkumai

Visi pažinimo šaltiniai turi savo privalumų ir trūkumų. Nors tai, ką tiesiogiai matėme ar patyrėme, laikome patikimiausiu informacijos šaltiniu, tačiau jis visiškai nepadeda mums suvokti antjutiminių dalykų. Mes negalime pamatyti rentgeno spindulių, nors jie ir pražūtingi mums.

Kadangi visi kiti įrodymo metodai grindžiami jutimine patirtimi, jie savaime paveldi jai būdingus trūkumus. Autoritetų balsas ar liudijimas priklauso nuo jų kokybės ar lygmens. Visos gyvosios būtybės turi bent keturis trūkumus:

Reiškia autoritetas, kuris remiasi jutimine informacija negalės perteikti tikrų žinių net apie šį pasaulį, ką jau kalbėti apie dvasinį. Geriausias to įrodymas tam tikros nusistovėjusios mokslo teorijos, kurios vedą žmoniją į pražūtį: tai darvinizmas, ateizmas, etc.

Taigi, iš kur žmogui, kuris nori įgyti tikras žinias apie Dievą ir pasaulį, gauti tikrų žinių. Vedantos filosofija teigia: iš Vedų. Kodėl?

Brhad-aranyaka Upanišadoje 4.5.11 yra pasakyta:

Bhagavata Puranoje (6.1.40) pasakyta:

Vedų paskirtis aprašyta ten pat:

Todėl kartais Vedos vadinamos Narajanos kvėpavimu. Žinios, gautos iš paties Dievo turi turėti šiuos požymius:

• ✦ Amžinybė, pastovumas ir tobulumas. Paprastos žmonių žinios pastoviai keičiasi, bet Dievo duotos žinios yra tobulos, nekintamos ir nesensta.
• ✦ Pilnumas ir prieštaravimų nebuvimas. Žinios turi būti nuoseklios, praktiškos tiek materialiu, tiek dvasiniu požiūriu.
• ✦ Dieviškos kilmės įrodymai. Kadangi nėra jokio autoriteto aukščiau už Dievą, Jo duotos žinios turi turėti įrodymų apie jų dievišką kilmę.
• ✦ Žinios perduodamos mokytojų-mokinių seka (parampara). Tai būtina sąlyga, kad žinios išliktų nepakitusios.
• ✦ Patvirtinamos praktiškai. Pritaikydamas praktiškai žmogus gali įsitikinti tiesa.
• ✦ Patvirtintos išminčių. Brahma, Narada, Vjasadeva, Madhvačarja, Šankara, Ramanudža, Šri Čaitanja Mahaprabhu ir kiti patvirtina Vedų antžmogišką kilmę.

Vedinėje literatūroje gausu pasakojimų, kaip Vedų žinios Paties Dievo buvo perduotos žmonėms. Apie tai kalba Bhagavad-gyta 4.1-2, taip pat Bhagavad-gyta 15.15, o taip pat Šrimad-Bhagavatam 11.14.3

Vedos lyginamos su kalpa vrikša – troškimų medžiu, kadangi jose yra visa tai, kas įmanoma pažinti. Vedose aprašyti tiek žemiški žmogaus poreikiai, tiek dvasinė realizacija. Vedos nurodo kaip žmogui tobulėti pasikeliant iš žemesnės varnos į aukštesnę, ir iš vieno ašramo į kitą. Aukščiausias Vedų pažinimo tikslas yra Krišna („vedaiš ca sarvair aham eva vedjah“).

Religingus žmones galima suskirstyti į tris kategorijas:

1. Tuos, kuriems rūpi ritualai;
2. Tuos, kuriuos domina religinė filosofija;
3. Tuos, kurie nori pasiekti religijos tikslą.

Pagal šias kategorijas Vedinė literatūra suskirstyta į tris dalis (kandas):

Didžioji Vedų literatūros dalis kalba apie veiklą ir ritualus, kadangi jais besidominčių žmonių yra absoliuti dauguma.

Anksčiau buvo tik viena Veda – Jadžur veda. Vjasadeva, norėdamas dvasinį procesą Kali jugos žmonėms padaryti paprastesnį, suskirstė pirminę Vedą į keturias: Rig, Sama, Jadžur, Atharva. Kurma Puranoje (52.19-20) aiškinama, kaip Vjasadevos pasekėjai toliau padalino Vedas į 1130 šakų:

„Anksčiau Rig Veda buvo padalinta į 21 šaką, Jadžur Veda į 100 šakų, Sama Veda į 1000 šakų ir Atharva Veda į 9 šakas.“ Iš viso 1130 Samhitų, 1130 Brahmanų, 1130 Aranjakų ir 1130 Upanišadų. Dabartiniu metu išliko tik mažiau nei 6 procentus originalių Vedų.

Keturias Vedas Vjasadeva padalino savo mokiniams:

• Rig Veda – Paila Rišiui;
• Sama Veda – Jaimini Rišiui;
• Jadžur Veda – Vaišmapayana Rišiui;
• Atharva Veda – Angira Muniui (Sumantu Munis).
• Puranos ir istorijos (itihasos) – Romaharšanai.

Kas priklauso Vedų literatūrai išvardina Čhandogja Upanišada 7.1.2:

ŠRUTI, SMRTI IR NJAJA

Visos Vedų žinios dalinamos į tris skyrius („kojas“): šruti, smrti ir njaja.

I. Šruti prasthana

„Tai, kas išgirsta“ – keturios Vedos ir jų papildiniai.

Kiekviena iš 4 vedų turi 4 dalis:

1. Samhita – mantros. Tai, ką vadiname Veda. Skirtos brahmačiariams (mokiniams).
2. Brahmana – ritualai ir taisyklės. Skirtos grihastoms (šeimos žmonėms).
3. Aranjaka – filosofiniai ritualų paaiškinimai. Skirtos vanaprasthoms (atsiskyrėliams miške).
4. Upanišada – filosofiniai tekstai apie gyvenimo prasmę ir Absoliutą. Vedų pabaiga (Vedanta).

Yra 108 autoritetingos upanišados (išvardintos Muktika upanišadoje). Iš jų 11 laikomos pagrindinėmis:

Īśa, Kena, Kaṭha, Praśna, Muṇḍaka, Māṇḍūkya, Taittirīya, Aitareya, Chāndogya, Bṛhad-āraṇyaka ir Śvetāśvatara.

Yra šešios filosofinės daršanos, kurios skirtingai traktuoja Vedų mokymą:

• Njaja – logika, epistemologija (Gautama rišis).
• Vaišešika – atomistika (Kanada munis).
• Sankja – analitinis pasaulio pažinimas (Kapila munis).
• Joga – proto ir sąmonės studija (Patandžalis).
• Karma (purva) mimamsa – karmos teorija (Džaimini rišis).
• Vedanta (utara mimamsa) – Absoliučios Tiesos studijos (Vjasadeva).

II. Njaja prasthana

„Dėsnis, taisyklė“ – Vedanta sūtra.

Vedanta sūtra, sudaryta Vjasadevos, perduoda visų žinių esmę minimaliu žodžių kiekiu („sūtra“). Ji skirta teisingai suprasti šruti. Skanda Purana apibrėžia sūtrą:

Vedanta sūtra susideda iš 4 dalių (adhjaja), kurių kiekviena turi 4 skyrius (padas). Kiekviena pada turi 5 dalis (adhikaranas):

1. Pratigja – įvadas.
2. Hetu – priežastys.
3. Udaharana – pavyzdžiai.
4. Upanaja – tema.
5. Nigamana – išvados (šastros).

Kadangi aforizmai yra labai glausti, jiems reikalingi paaiškinimai – bhašjos. Gaudijos vaišnavų komentaras „Govinda bhašja“ (Baladeva Vidjabhūšana, 1726 m.).

III. Smrti prasthana

„Tai, kas papasakota“ – Puranos, Itihasos, Vedangos.

Skirtingai nuo šruti, čia svarbesnė prasmė nei garsas. Smrti paaiškina ir papildo šruti.

1. Šešios Vedangos (Vedų dalys)

Priklauso karma kandos skyriui.

Kalpa sūtros skirstomos į:

• Grhja sūtra – namų apeigos ir samskaros.
• Samajačarika sūtra – papročiai ir kasdienė praktika.
• Šulba sūtros – altorių statyba.
• Šrouta sūtros – kolektyviniai aukojimai.
• Dharma sūtros – įstatymų kodeksai (pvz., Manu-samhita).

2. Puranos ir Itihasos

Tai senovės istorijos, kurios faktais pagrindžia Vedų mokymą. Jos vadinamos penktąja Veda.